27-erių mergina mirė nuo vėžio, tačiau vėliau šeima rado žinutę, kurią ji parašė Facebooke

Mirtis – tai dalykas, kuris laukia mūsų kiekvieno, tačiau pažvelgti jai į akis tikrai nėra lengva kiekvienam. Daugelis žmonių apie mirtį pradeda galvoti tik, kai pasensta, visgi kartais ji ateina daug anksčiau. Holly Butcher buvo viena iš tokių.

Holly apie savo mirtį pradėjo galvoti būdama 26-erių, kai jai buvo diagnozuotas vėžys.

Prieš paliekant mūsų pasaulį, moteris nusprendė parašyti laišką ir pasidalino juo Facebook profilyje.

Prabėgus vos 24 valandoms, Holly gyvybė užgeso artimųjų rate.

Dabar ši žinutė skrieja aplink pasaulį ir palietė visų žmonių širdis.

“Labai keista suvokti ir susitaikyti su mirtimi būnant vos 26-erių. Tai dalykas, kurį tu paprasčiausiai ignoruoji. Dienos eina viena po kitos ir tu galvoji, kad jos ir toliau taip eis, kol nutinka kai kas netikėto. Visą gyvenimą save įsivaizdavau pasenusią ir pražilusią, su didele šeima ir anūkais, kurią planavau sukurti su savo mylimuoju. Aš to taip noriu, kad net skauda…

Visgi toks yra gyvenimas – jis trapus, nenuspėjamas ir kiekviena diena yra dovana, o ne teisė. Šiandien man 27 ir aš nenoriu išeiti. Aš myliu savo gyvenimą. Esu laiminga – esu skolinga už tai savo brangiausiems. Tačiau šio gyvenimo etapo aš negaliu kontroliuoti.

“Galbūt Jūs šiandien užstrigote kamštyje ar blogai miegojote, nes jūsų mieli kūdikiai jus vis žadino. Galbūt kirpėja nukirpo plaukus trumpiau, nei prašėte. Jūsų nagai įlūžo, jūsų papai per maži arba turite celiulitą. Nekreipkite dėmesio į šitą didelį š*dą. Galiu garantuoti, kad Jūs tikrai negalvosite apie šiuos dalykus, kai ateis metas išeiti“

Visi šie dalykai yra tokie nereikšmingi, kai bendrai pasižiūri į savo gyvenimą. Aš matau, kaip mano kūnas nyksta ir dėl to nieko negaliu padaryti. Viskas ko aš noriu – tai sulaukti dar vieno gimtadienio, Kalėdų su savo šeima arba dar bent vienos dienos su savo draugu ir šunimi. Tik dar vienos dienos…

Dažnai girdžiu, kad žmonės skundžiasi, koks sunkus jų darbas arba kaip sunku sportuoti. Turėtumėte būti dėkingi už tai, kad jū apskritai esate fiziškai pajėgūs tai daryti. Juk darbas ir sportas tokie kasdieniai dalykai… iki kol mūsų kūnas nebeleidžia daryti vieno arba kito.