Labai atviras vaikino prisipažinimas..

Onutei, jau gerokai perkopusiai trisdešimt senmergei, vis nesisekė ištekėti. Visi jos sutikti vyrai jai neįtikdavo. Pagaliau apsisprendė ir į laikaštį padavė tokį skelbimą:
Patraukti nevedusi moteris ieško vyriškio, kuris nemuštų, nepaliktų ir būtų ypač aršus lovoje.
Praėjo jau kelios dienos, o ji nesulaukė nė vieno skambučio. Staiga, vieną vakarą jai beskalbiant ji išgirdo smarkų beldimą į duris. Ji atidarė duris ir išvydo vyriškį invalido vežimėlyje – be rankų ir kojų.
– Kuo galiu padėti? – paklausė ji.
– Aš esu jūsų svajonių vyriškis, – žvaliai atsiliepė invalidas.
– Atleiskite, nesupratau – pralemeno jinai.
– Aš perskaičiau jūsų skelbimą – ir aš idealiai tinku jums. Neturiu rankų – tad negalėsiu mušti, neturiu kojų – tad nepabėgsiu…
– Bet, … o kaip su lova… – pasimetusi perklausė ji.
– O kaip manote, su kuo aš pabeldžiau – atkirto jis.